Trečiadienio rytą popiežius Pranciškus priėmė maldininkus bendrojoje audiencijoje, jiems skaitytoje katechezėje kalbėjo apie krikščionišką viltį kaip kankinių stiprybę.
Ištikimybė Jėzaus stiliui, ištikimybė iki mirties, yra vilties stilius, sakė popiežius. Pirmieji krikščionys tai pavadino labai gražiu vardu: „kankinyste“, o tai reiškia „liudijimas“. Buvo galima pavadinti kitaip: didvyriškumu, išsižadėjimu, pasiaukojimu. Tačiau pirmosios valandos krikščionys tai pavadino vardu, kuris primena mokinystės dvasią.
Kankiniai, sakė popiežius, negyvena dėl savęs, nekovoja gindami savo idėjas, o sutinka mirti vien tik dėl ištikimybės Evangelijai. Kankinystė be to nėra aukščiausias krikščionybės idealas, nes virš jo yra meilė, t.y. meilė Dievui ir meilė artimui. Tai labai gražiai nusakė apaštalas šv. Paulius „Meilės himne“: „Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau“ (1 Kor 13,3). Jis paneigia krikščionims mintį, kad savižudžius pasikėsintojus būtų galima vadinti kankiniais: jų tiksluose nėra nieko to, ką būtų galima priartinti prie Dievo vaikų elgimosi“, sakė popiežius.
Vienintelė krikščionio stiprybė yra Evangelija. Sunkumų valandą reikia tikėti, kad Jėzus stovi priešais mus, nepaliauja lydėjęs savo mokinius. Persekiojimas nėra Evangelijos priešingybė, o dalis. Jei persekiojo mūsų Mokytoją, kaip mums tikėtis, kad mums nereikės stoti į kovą? Tačiau sumaišties valandą krikščionis negali prarasti vilties, manydamas, kad buvo apleistas. Jėzus užtikrina savuosius sakydamas Mato evangelijoje: „Jūsų net visi galvos plaukai suskaityti“. Kitaip tariant, visos žmogaus kančios, kad ir pačios mažiausios ir labiausiais paslėptos, yra Dievo akims matomos. Dievas mato ir tikrai apsaugoja. Jis mus išperka. Jis yra mūsų tarpe. Jis yra stipresnis už blogį, už mafijas, už tamsius kėslus, už tuos, kurie išnaudoja viltį netekusių žmonių, kurie tyčiodamiesi žemina kitus. Jis visuomet išklauso žemėje šaukiančio Abelio kraujo balsą.
Krikščionys visuomet turi būti „kitoje“ pasaulio dalyje, toje, kurią pasirinko Dievas: ne persekiotojų, o persekiojamų; ne pasipūtėlių, o romiųjų; ne prekiaujančių dūmais, o pasikliaujančių tiesa; ne apsišaukėlių, o sąžiningų.
Kartais, skaitydami pasakojimus apie praeities ir dabartinių laikų kankinius, o pastarųjų daugiau nei pirmaisiais amžiais, stulbina tvirtumas, kuriuo ėjo į išbandymą. Toks tvirtumas yra ženklas juos veikusios didžiulės vilties; tikrosios vilties, kurios jokios aplinkybės ir niekas kitas negalėjo jų atskirti nuo Dievo meilės, mums padovanotos per Jėzų Kristų.
Dievas visuomet tedovanoja stiprybę būti jo liudytojais. Tepadovanoja mums krikščioniškos vilties gyvenimą, ypač „paslėptoje kankinystėje“, gerai ir su meile atliekant savo kasdienius uždavinius.
Trečiadienio bendroji audiencija birželio 28-ąją buvo paskutinioji prieš vasaros laikotarpio pertrauką. Kitų bendrųjų audiencijų nebus iki rugpjūčio 2 dienos. (Vatikano radijas)
